Kritimo, griūvimo, kaulų lūžių bei įvairių darbo ir buities traumų dažniausia priežastis – sutrikusi pusiausvyra ir koordinacija.
Su centrine nervų sistema labiausiai susijusios fizinės ypatybės: pusiausvyra, koordinacija, judesių valdymas ir mokymasis, vikrumas.
Judesių koordinacija – tai sugebėjimas greitai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis.
Koordinaciniai sugebėjimai – tai žmogaus sugebėjimai greitai ir tiksliai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Žmonės turintys didesnę judėjimo įgūdžių įvairovę, paprastai pasižymi ir geresniais koordinaciniais sugebėjimais, nes panaudojant jau išmoktus judesius greičiau ir lengviau išmokstami ir įsisavinami nauji . Koordinaciniams įgūdžiams būdingas specifiškumas – šia jų savybe paaiškinamas reiškinys, kai gerai mokant tam tikros rūšies judesius ne visada gerai sekasi išmokti ir atlikti kitokio pobūdžio judesius: ne visi krepšininkai esti gerais plaukikais ir pan.
Judesių valdymas – nusakomas kaip sensorinės ir motorinės sistemų sąveika, kurią įtakoja suvokimo funkcija.
Judesių valdymo teorija atsako į klausimą – kaip centrinė nervų sistema organizuoja ir kontroliuoja atskirų organizmo sistemų darbą siekiant atlikti tam tikrą judesį. Naujausi neurofiziologijos eksperimentai rodo, kad judesių valdymas yra pagrįstas hierarchiškumo principu – aukštesni valdymo centrai kontroliuoja žemesnius. Kiekvienas aukščiau esantis lygis pasižymi didesne veiklos laisve, kompetencija, didesniu intelektualumu, emocionalumu bei judesių atlikimo prasmingumu. Tačiau kiekvienas žemiau esantis judesių valdymo lygis pasižymi tam tikra veiklos laisve – judesių valdymo decentralizacijos principas.
Judesių mokymasis – procesas, kurio metu išmokstama naujų judėjimo įgūdžių.
Kuo didesnė atliekamų judesių įvairovė, tuo blogesnis kiekvieno jų atlikimas, bet tuo ilgesniam laikui jų išmokstama bei išmokti judesiai efektyviau transformuojami į įvairias situacijas.
Pavargęs žmogus tam pačiam judesių deriniui naudoja daugiau reikalingų ir nereikalingų raumenų, jo judesiai yra mažiau koordinuoti. Todėl naujų sudėtingų judesių derinių, žmogus turi mokytis nepavargęs. Išmoktų, bet sudėtingų judesių derinių atlikimas pavargus, reikalauja daugiau susikaupimo, daugiau valios pastangų, todėl judesių mokymosi įgūdžius tobulinti geriausia esant mažam ar vidutinio dydžio nuovargiui.
Pusiausvyra – tai žmogaus sugebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius atskiromis kūno dalimis bei judant įvairiu greičiu visam kūnui.
Pusiausvyra skirstoma į statinę ir dinaminę. Statinė ir dinaminė pusiausvyra tarpusavyje neturi glaudaus ryšio. Pvz.: žmogus sugebantis stovėti ant vienos kojos gali nesugebėti tinkamai nusileisti slidėmis nuo kalno. Dinaminę pusiausvyrą dar galima skirstyti į pusiausvyrą atliekant judesius standartinėmis sąlygomis tiksliai numatoma tvarka ir pusiausvyrą, kuri pasireiškia judant kūnui besikeičiančiomis sąlygomis.
Visą iš receptorių gaunamą informaciją priima ir tvarko centrinė nervų sistema, siųsdama nervinius impulsus į raumenis, kurie susitraukdami ir atsipalaiduodami padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Vikrumas
Vikrumas apibūdinamas kaip sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo tikslingus ir greitus judesius. Vikrumas tai kompleksinė fizinė ypatybė, kuriai įtakos turi psichomotorinės reakcijos greitis, judesių dažnis, raumenų susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas, centrinės nervų sistemos koordinacinė funkcija. Metodai ar testų sistemos,kurių pagalba vertinamas vikrumas, vertina judesių kokybę ir greitį.
[Pagal V. Zavecką]